Ne paslaptis, jog gyvename klaidingų stereotipų bei įvaizdžių pasaulyje, o dažno mūsų pasaulėžiūrą į tam tikrus visuomeninius reiškinius dalinai formuoja ir masinės informavimo priemonės. Tad ne vienas, išgirdęs žurnalisto, laidų ir pramoginių renginių vedėjo Rimo Šapausko vardą, greičiausiai jį susies su įvairiose laidose jo vaidintais ar tebevaidinamais kontraversiškais personažais: Buduliu, Česlovu, Filadelfijumi ar smalsiu peliuku Mauzeriu. Tačiau į susitikimą-diskusiją rajono viešojoje bibliotekoje atvykęs žurnalistas Rimas Šapauskas nė iš tolo nepriminė savo sukurtų komiškų personažų. Jau pati diskusijos tema „Ar lietuviai yra paskutiniai pagonys, o gal – paskutiniai krikščionys?” susirinkusius nuteikė kiek rimtesnėms diskusijoms, nei chuliganiški Budulio pakvailiojimai ar peliuko Mauzerio „politinės įžvalgos“.
Į renginį svečią atlydėjęs Pilietinių iniciatyvų centro direktorius bei renginio moderatorius Girvydas Duoblys trumpai pristatė savo projektą, kurio tikslas – supažindinti visuomenę su žinomais ir iškiliais Lietuvos žmonėmis bei atgaivinti ir stiprinti dialogo kultūrą. Tai ne pirmas žinomas žmogus, Pilietinių iniciatyvų centro dėka viešėjęs rajono viešojoje bibliotekoje. Priminsiu, jog kovo pabaigoje bibliotekoje lankėsi garsus kino ir teatro aktorius Virginijus Savickas.
„Kaip Girvydas man pirmą kartą paskambino ir pakvietė prisijungti prie šio projekto, aš jo paklausiau, apie ką su žmonėmis turėčiau kalbėti? Jis man atsakė – apie bet ką. Temą palieku tavo nuožiūrai. Tuomet pagalvojau: Rafailas Karpis kalba apie bitlus, Šorena apie Gruziją, tad aš kalbėsiu apie tikėjimą“, – pirmuosius bendradarbiavimo su Pilietinių iniciatyvų centru žingsnius šypsodamasis prisiminė Rimas.
Tema diskusijai „Ar lietuviai yra paskutiniai pagonys, o gal – paskutiniai krikščionys?” Rimui kilo Žemaitijai švenčiant 600-ųjų metų krikšto jubiliejų. „Turbūt visi puikiai žinote, jog Lietuva buvo paskutinioji Europos šalis, priėmusi krikštą. Iki tol lietuviai buvo pagonys, garbino gamtos dievus ir lindėjo pelkėse“, – susirinkusiems kalbėjo svečias. Žurnalistas pastebėjo, jog lietuviai tuo metu gyveno itin uždarose gentinėse bendruomenėse, o tai stabdė krašto gerovę, tarpusavio bendradarbiavimą bei pažangios minties sklaidą. Kaip pavyzdį jis pateikė mūsų tarmių ir dialektų gausą, kuri ypač pastebima, važiuojant pro skirtingus „vos ne kas dvidešimt kilometrų“ išsidėsčiusius Lietuvos regionus. Tad jeigu tokioje milžiniškoje šalyje kaip Rusija, anot Rimo, koks nors Uralo gyventojas lengvai susikalbės su sibiriečiu, tai alytiškis turės nemažai paprakaituoti, norėdamas suprasti, ką jam greitakalbe beria koks nors plungiškis.
„Mane visuomet domino žmogaus tapatumo, identiteto klausimai. Bandžiau suprasti, kaip žmonės subjektyviai vertina įvairius socialinius vaidmenis, o svarbiausia – ką atsako į amžinąjį klausimą: o kas gi aš esu? Tad dabar ir norėčiau jus paklausti: ar jaučiatės esą paskutiniai pagonys ar paskutiniai krikščionys?“, – nuščiuvusios publikos klausė Rimas. Žurnalistas pastebėjo, jog daugumos žmonių su tapatybe susijęs savęs suvokimas yra stipriai išbalansuotas. „Didelė dalis tautiečių, besimelsdama turtams, pamiršta patį tikėjimą bei ryšį su Dievu“ – liūdnai konstatavo Šapauskas, nors mūsų tapatybės šaknys siekia net Romos imperijos laikus. Būtent tada Jėzus Kristus sugriovė visą tuometės imperijos socialinę bei kastų sistemą ir vietoj to žmonėms pasiūlė altruizmą, nuoširdumą bei gailestingumą“.
Anot jo, nors apklausų duomenimis Lietuvoje save krikščionimis laiko daugiau kaip 80 % gyventojų, tikrų tikinčiųjų nėra itin daug. Daugelis yra tiesiog tradicionalistai arba proginiai tikintieji, į bažnyčias einantys tik per vestuves, laidotuves ar krikštynas. „Lankydamasis bažnyčiose, su kiekvienais metais pastebiu vis mažėjantį tikinčiųjų skaičių. Ir tam įtakos turi ne tik išaugusi emigracija ar vis prastėjantys demografiniai rodikliai“, – pastebi svečias. „To priežastis – konservatyvi, naujoves sunkiai įsileidžianti dvasininkija bei dažnai pasaulyje nuvilnijantys kunigų pedofilijos skandalai, tikrai nepridedantys populiarumo bažnyčiai“. Žurnalistas apgailestavo dėl tokio bažnyčios vaidmens visuomenėje smukimo, nes „būtent katalikų bažnyčia mus galėtų išgelbėti nuo daugumos pasaulyje kylančių grėsmių bei pavojų“. Tačiau pasaulyje šalia blogio egzistuoja ir gėris bei daugybė mums siunčiamų paslaptingų ženklų, kurių, anot svečio, mums nevertėtų ignoruoti.
Pakviesti prisijungti prie diskusijos, alytiškiai nesnaudė ir vienas per kitą žurnalistą užpylė pačiais įvairiausiais klausimais. Vienus susirinkusius domino, kuo daliai Vakarų Europos gyventojų patrauklus Islamas, kiti gi norėjo išgirsti žurnalisto nuomonę apie kunigų celibatą ar kaip nepasimesti gausiame informacijos sraute.
Buvo paliesta ir pabėgėlių bei paties Šapausko televizijoje ir radijuje sukurtų herojų tema. Paklaustas, ar kaip giliai tikintis žmogus nejaučia dvasinio diskomforto, kurdamas tokius kontraversiškus personažus, svečias atsakė, jog humoras – geras ginklas parodyti visuomenės skaudulius, o su savo veikėjais asmeniniame gyvenime jis tikrai nėra susitapatinęs. „Žinoma, anksčiau visko būdavo, – atviravo žurnalistas, – tačiau mums su Algiu Ramanausku-Greitai tekstus rašantys Vytautas Šerėnas ir Haroldas Mackevičius stengiasi, jog visa tai neperžengtų elementaraus padorumo ribų“.
Renginio pabaigoje bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas padėkojo svečiui už įdomų ir turiningą pasakojimą bei įteikė jam knygą „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“, kurioje linksma eiliuota forma bandoma kiek kitaip pažvelgti į kai kurias sustabarėjusias religines dogmas. Na, o dėdamas galutinį susitikimo tašką, Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys alytiškiams patarė būti kritiškiems, turėti savo asmeninę nuomonę bei visuomet viskuo abejoti. Net ir šio susitikimo metu išsakytoms mintims.
Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. autoriaus
