Kai mūsų senoliams Kalėdų eglutės puošyba buvo dar neatrasta tradicija, kiekvieno jų namuose vietoj jos elegantiškai sukosi pakabinti šiaudiniai sodai. Tikėta, kad šiaudinės puošmenos į namus neša laimę, darną, sėkmę. Nors šiandien dauguma tradicijų jau užsimiršo, sodų vėrimo menas per dešimtmečius neišdilo iš kraštiečių atminties ir sodai lig šiolei sukasi ne tik tautodailininkų, bet ir sodiečių kertėse.
Kūrybinės dirbtuvės virtuvėje
Daugiau nei 300 šiaudinių sodų, tiek pat nupinta tautinių juostų. Tokiais ilgų metų darbo vaisiais džiaugiasi Prienų r. Pakuonio miestelio pradinių klasių mokytoja, tautodailininkė Irena Gedminaitė, kuri 1996 m. stodama į Lietuvos tautodailininkų sąjungą iš naujo prisiminė dar vaikystėje močiutės išmokyto amato – šiaudinių sodų vėrimo. Nors šis užsiėmimas jai arčiausiai širdies, tačiau tautodailininkė sako nesibodinti ir nėrimo, mezgimo, juostų pynimo, dailės. Visai suprantama, iš kur tiek pašnekovės talento. Antai jos mama buvo puiki audėja, mezgėja, siuvinėtoja, tėtis – šiaudinių kepurių meistras.
„Vienoms moterims virtuvė maisto ruošai, o man – dirbtuvėms, – juokiasi ji pasakodama apie sodų vėrimo ruošos darbus, kurie prasideda būtent virtuvėje. – Prasidėjus darbams, visi mano namai nusikloja šiaudais. Tačiau jų gavus, sodo pradėti verti dar negalima. Pirmiausia reikia juos sutvarkyti, nuimti lapelius. Vėliau paskleidus, svarbu pusdienį mirkyti vonioje tam, kad jie suminkštėtų. Tada reikia išdžiovinti ir galiausiai sukarpyti norimo dydžio šiaudeliais. Jeigu versime neišmirkytus šiaudus – jie trūkinės, skilinės“, – pataria I. Gedminaitė pridėdama, kad daugiausia veria iš kvietrugių, rugių ir avižų šiaudų, kurie vieni nuo kitų skiriasi savo atspalvių sodrumu, tvirtumu. Tačiau jos kolekcijoje galima rasti ir kvapiųjų sodų, kurie suverti iš krapų, viendienių lelijų tuščiavidurių kotelių, kurie net nuo švelnaus vėjo gūstelėjimo sukdamiesi po namus skleidžia aromatingą prieskonių ir gėlių aromatą.
Proto ir rankų mankšta
Ko gero, ant pirštų nebūtų galima suskaičiuoti, kiek ekspozicijų ir parodų yra surengusi „ŪP“ kalbinta tautodailininkė. Paklausus, iš kur semiasi idėjų naujiems sodų raštams, ji sako visada kurianti ekspromtu. „Prieš pradėdama naują sodą, eskizo niekada nesibraižau. Pats šiaudas parodo, ką reikia daryti. O kad sodas nebūtų visą laiką toks pats, tenka pasitelkti vaizduotę ir sau mintyse dėlioti šiaudą po šiaudelio. Štai gali būti, kad ir vienoda kvadratėlio forma, tačiau skirsis šiaudų ilgis ir kūrinys jau įgaus kitą formą“, – sako pašnekovė.
Vaikščiojant po I. Gedminaitės namus, primenančius tikrą tautodailės ekspoziciją, dėmesį akimirksniu patraukia už pačią tautodailininkę bene dvigubai aukštesnis jos kūrinys. Nepavyksta nuslėpti nuostabos – kiek rūpesčio ir laiko įdėta veriant šį „šiaudinį gyslotį“? Šiaudinis milžinas, pasak I. Gedminaitės, buvo pradėtas verti dar žiemą, o baigtas tik įpusėjus vasarai. Ji neabejoja, kad šio darbo imtis gali tik atidus, kruopštus žmogus. Be kita ko, tai nemenka proto ir rankų mankšta.
Labiausiai sodais puošiasi dzūkai
Kaip ir visos tradicijos, taip ir šiaudiniai sodai nepasimirš iki tol, kol jais bus domimasi, puošiamasi. O šiuo atveju jei ne renesansą, tai bent savotišką pakilimą išgyvena šiaudinukai, mat senosios tradicijos puoselėjamos ir šiomis dienomis. „Senoviškose vestuvėse sodus puošdavo paukšteliais ar popierinėmis gėlytėmis. Krikštatėviai savo krikšto vaikų vestuvių dieną būtinai tokį sodą pakabindavo palubėje. Juk sodas – gyvybės medis, simbolizuojantis vaisingumą, darną, o net ir nuo pašnekesio palengva judėdamas rodo, kad ir gyvenimas nestovi vietoje, eina priekin. Jau ne vienus metus man pažįstama moteriškė sodų vis užsiprašo vestuvėms ir kitų giminaičių pageidavimu, – tradicijų tąsa džiaugiasi pašnekovė. – Net ir dabar labai madinga jais puošti namus Dzūkijoje ir Aukštaitijoje. Ypač dzūkai laikosi tradicijų. 30–45 metus važinėjau, vaikščiojau po Lietuvą besidomėdama liaudies menu ir būtent Dzūkijoje pastebėjau, kad dar daugelyje trobų kabo sodai. Aukštaitijoje jų radau tik pas tautodailininkus“, – prisiminė I. Gedminaitė.
Iš amato verslo nedaro
Pašnekovė, rodydama į šiaudinukais išdabintas savo namų palubes, pasakoja, kad nors šių šedevrų prašančiųjų parduoti netrūksta, ji pinigais nesivilioja ir juos mieliau dovanoja. „Aš manau, kad jeigu parduotum šiaudinį sodą – parduotum ir jo laimę, gerąją energiją, kurią sudedu jį kurdama. Jį verdama – atsipalaiduoji, teigiamai nusiteiki, o svarbiausia, kad blogos mintys neaplanko, viskas aplinkui pasimiršta. Vieni pataria savo sodus vežti į turgų, muges, bet mane vien nuo tokios minties nupurto“, – atviravo ji. Taip I. Gedminaitė per beveik trečdalį amžiaus dosniai išdalijo daugiau nei 200 sodų. Tautodailininkė tvirtina, kad Lietuvoje jie pasklido po visus kraštus, o štai dalį jų išsivežė į Ispaniją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją sodų išmoningumo ir grožio pakerėti užsieniečiai.
Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka