Angelė Buškevičienė
Žmogaus gyvenimo ruduo, kaip ir vėlyvas metų laikas turi savo poeziją – jautrią, ilgesingą. Vis dažniau atsišaukia jaunystė, atsiliepia gimtosios žemės balsas, patirta kančia ir džiaugsmai. Prisiminimai darosi vis stipresni, tarytum norėtų priminti, kad tai, kas žemėje išgyventa, yra tik Amžinojo Grožio ir Šviesos atšvaitai. Tad žmogus, tęsdamas Dievo kūrybą žemėje, įmina joje savo gyvenimo pėdsakus.
„XXI amžius“ ne kartą rašė apie Kaune gyvenančius zanavykus Oną ir Albiną Staugaičius, kurių jaunystė brendo Nepriklausomybės šviesoje, okupacijos paliko neišdildomas žaizdas: išgyventi tardymai, lageriai, tremtis, gimtųjų namų netektis, tačiau liko išsaugota jaunystės meilė, dvasios stiprybė, tikėjimas ateitimi, viltys ir darbai atgimusios Lietuvos labui, šeimos, katalikiškų ir tautinių vertybių puoselėjimas.
Ona Staugaitytė-Staugaitienė per Žolinę paminėjo savo 90-ąjį gimtadienį. Tradiciškai prie Kovo 11-osios gatvės 43-iojo namo kryžiaus 21-ąjį kartą susirinko kaimynai, sveikino bendrijos „Ramybė“ pirmininkas Arvydas Kvietkus, draugai, kultūrinę programą organizavo Teresė Varnagirienė, o dukros šeima suruošė iškylą į Palangą.
Dar liepą Barzdų parapijos Gražiškių koplytėlėje (Šakių rajone) kunigai Vytautas Mazirskas ir Jordanas Kazlauskas aukojo šv. Mišias už Onos sutuoktinį Albiną, prieš metus išėjusį amžinybėn.
Ona Staugaitytė gimė 1926 m. rugpjūčio 15 d. (mama gimimo metrikuose įrašė rugsėjo 15 d.) Tupikų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje, Jono Staugaičio ir Juzės Prapuolenytės-Staugaitienės šeimoje. Ona buvo vyriausia iš šeimoje augusių seserų: Kazimieros, Kristinos, Aldutės. Tėvas J. Staugaitis, nuo trejų metų likęs našlaičiu, anksti pramoko staliaus, dailidės, kalvio amatų bei kitų ūkio darbų. 1918 metais tapo savanoriu. Apie šį narsų šaulį rašė tuometinė spauda. 1919 metų lapkritį jis apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiumi „Už Tėvynę“, 1931-aisiais jam pripažintas kario savanorio statusas. Savanoris J. Staugaitis gavo žemės, vedė ir su šeima sumaniai ūkininkavo dešimties hektarų ūkyje Tupikų kaime, pasistatė naujus trobesius.
Juzės Prapuolenytės broliai – Pranas, Antanas ir Jonas – iš Tupikų kaimo 1918 metais irgi išėjo savanoriais. Vyrai grįžo sveiki, ūkininkavo gautuose 10 ha ūkiuose. Tik Jonas Prapuolenis, gerai žinomas Lietuvoje kaip dailininkas baldžius, apsigyveno Kaune.
O. Staugaitienė neretai prisimena, kaip 1933-aisiais ji, vedama mamos, ėjo per tėviškės pievą, pro seną laukinę Karklinių kriaušę, per medinį Nenupės upelio tiltelį ir pirmą kartą pravėrė Žvirgždaičių pradinės mokyklos duris. Čia ją sutiko mokytojas Antanas Gružinskas.
„Vasario 16-osios proga prie mūsų namo Tupikuose visada plevėsavo trispalvė. Šeima atidėdavo darbus, pasipuošusi ėjo į Žvirgždaičius. Tėvelis, pasipuošęs šaulio uniforma, prisisegęs apdovanojimus, išeidavo pirmas. Parapijos salėje Šaulių sąjunga, vadovaujama mokytojo A. Gružinsko, organizuodavo šventinį minėjimą“, – prisimena O. Staugaitienė. Anot jos, mokytojas A. Gružinskas buvo pirmasis mokytojas, kuris to meto jaunuoliams įkvėpė Tėvynės meilės, pareigos jausmą, o tai padėjo pagrindą tolimesniam gyvenimui. Jis Žvirgždaičiuose buvo visų tautinių renginių organizatorius, o jo žmona Ona, taip pat pradinių klasių mokytoja, aktyviai talkino vyrui.
Karo metu sudegė Žvirgždaičių bažnyčia. Parapijiečiai meldėsi senuose kultūros namuose, bet netrukus klebonas su liturginiais reikmenimis buvo iškeldintas. J. Staugaitis parapijiečių susirinkime pasiūlė aukoti šv. Mišias jo namų klėtelėje, prie kurios iš sodo pusės jis rentė priestatėlį – zakristiją – ir įrengė vietą choristams. Zakristijoje to meto klebonas Salemonas Samuolis (vyskupo emerito Juozo Žemaičio brolis) pasistatė lovelę, kurioje priguldavo poilsio. Klėtelėje vyko visos katalikiškos apeigos: šv. Mišios, vaikučiai ruošėsi Pirmajai Komunijai. O. Staugaitienė saugo 1948 metų nuotrauką, kurioje įamžinti parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos su klebonu S. Samuoliu ir jo broliu J. Žemaičiu (tuomet Kauno kunigų seminarijos klieriku, o prieš kelias dienas, rugpjūčio 30-ąją, šventusiu garbingą 90 metų jubiliejų).
Kai Lietuvą apraizgė okupacijų voratinklis, 1941 metų birželį, mokytojui A. Gružinskui pavyko pasislėpti, bet jo žmoną O. Gružinskienę birželio 14-ąją, kaip ir kitus Zanavykijos mokytojus, išvežė tremtin. 1945–1946 metais prasidėjo O. Staugaitienės kančių golgota. 1945 metų gruodį NKGB intensyviai ieškojo antisovietinio pogrindžio organizacijų, partizanų, ryšininkų, rėmėjų, suiminėjo jų narius. Prieš Kalėdas suintensyvėjo areštai Šakių rajone. Oną Staugaitytę dar 1946 metais iš Šakių „Žiburio“ gimnazijos (tuo metu perkeltos į Lukšius) išvežė saugumiečiai. Griškabūdžio kalėjimas buvo pirmoji vargo ir kančių vieta. Čia ji, kaip partizanų ryšininkė slapyvardžiu „Baltija“, sužinojo, kad kitoje patalpoje baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis kali jos draugas Albinas, kuris vėliau tapo jos vyru. Onutė iš Griškabūdžio pervežta į Marijampolės kalėjimą, vėliau – į Vilniaus paskirstymo punktą, o po kurio laiko traukinys ją vežė vis tolyn nuo tėvynės, kol pasiekė Kengyro lagerį Karagandos srityje. 1949 metais kartu su tūkstančiais tremtinių prigrūstuose vagonuose vingiavo jos tėvų ir seserų kelias į Irkutsko sritį. Tais pačiais metais buvo „suregzta“ byla ir kun. S. Samuoliui.
O. Staugaitienės prisiminimuose iškyla ne tik jos, bet ir kitų beteisių „vergų“ kalinimas, tardymai, žmogų žeminantys patikrinimai, alinantys etapai, pagaliau Kazachstano stepė su šiurkščiomis žolėmis, kur siaučia sniego ir dulkių buranai (pūgos). Ten buvo kankinių miestas, apmūrytas aukšta stora siena, pro kurią negalėjo prasiveržti nei skausmas, nei skriaudos. Viskas smigo į beteisių žmonių širdis. Begalinis sielvartas ir kančia ilgainiui susikaupė į didžiulį bendrą visų Džeskazgano miesto Kengyro lagerio kalinių sopulį, kuris 1954 m. gegužės 16 d. prasiveržė sukilimu.
„Prisimenu tą lemtingą naktį. Paryčiui mūsų brigada grįžo iš darbo vario rūdos sodrinimo fabrikui kasusi pamatams griovius rankiniu būdu. Nustebome, niekas neatidarė geležinių vartų. Kuriam laikui susodino ant žemės prie lagerio sienų. Paaiškino apie padėtį zonoje ir liepė pasirinkti, ar tuoj pat išvažiuoti etapu į kitą lagerį ar eiti vidun. Mes vienbalsiai sutikome būti su likimo sesėmis ir broliais“, – pasakojo Ona. 1954 metais, naktį į birželio 27-ąją, beginklius pasmerktuosius pažadino smūgiai į geležinius lagerio vartus. Geležiniai tankai negailestingai traiškė susispietusius prie praėjimų. Vienam sulaužyta koja, kitam – ranka, kulkų peršautos akys, perskelta galva, krauju plūdo sutrinti lavonai. Aplinkui kraujas, dejonės, žuvusieji… Nemažai parašyta apie Kengyro lagerio sukilimą. Ona, išgyvenusi šį siaubą, sako: „Tą baisią naktį budėdama vaikščiojau tarp mirštančiųjų ir mirusiųjų, mažai ką galėdama jiems padėti. Jaučiausi bejėgė. Visi jie buvo tokie brangūs ir savi, o jų kančios ir mirtis kaip gili žaizda liko širdy visam gyvenimui“.
1955 m. sausio 31 d. Ona Staugaitytė buvo išvežta iš Kengyro lagerio ir, gavusi pasą, išvyko pas tėvus ir seseris tremtyje į Kačergatą Irkutsko srityje. Įsidarbino ligoninėje, mokėsi medicinos seserų kursuose. Gavusi laišką nuo savo draugo Albino, išvažiavo pas jį į Karagandą. Tėvai palaimino judviejų ateitį, o 1955 m. lapkričio 6 d. kun. Pranciškus Adomaitis jaunavedžius sutuokė. Nors vestuvių puotai galėjo nusipirkti tik kibirą bulvių ir silkių, lietuvių tremtinių būryje skambėjo lietuviškos dainos ir sukosi poros.
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
1956 m. birželio 15 d. Onutė ir Albinas išvydo pasiilgtus Lietuvos laukus. Registruojant civilinę santuoką Albinas Kundrotas pasirinko žmonos pavardę, tapo Albinu Staugaičiu. Pavardės pakeitimas išgelbėjo politkalinius nuo išvarymo iš Kauno. Abu jaunavedžius Kaune priglaudė Onutės dėdė J. Prapuolenis. O. ir A. Staugaičiai kasdienių darbų ir rūpesčių sūkuryje dažnai vykdavo partizanų kovų keliais, jų kalinimo vietomis, uždegdavo atminimo žvakeles. Atgimimo metais bendražygių susitikimai, žuvusiųjų įamžinimo vietų lankymas tapo kasmetinis. 1991 m. gegužės 6 d. Griškabūdyje klebonas kun. Vytautas Užkuraitis pašventino čia kalintų, nukankintų atminimui pastatytą koplytstulpį, kurio autorius – Albinas. Netrukus buvo pastatytas ir antras paminklas – kryžius, kurį pašventino vyskupas Juozas Preikšas.
O kiek čia paminėjimų, aukotų šv. Mišių su viltimi, kad tragiškus mūsų tautos įvykius prisimins jaunesnioji karta.
1994 m. birželio 26 d. Kaune, Šančių bažnyčioje, susirinko likę gyvi sukilimo dalyviai, giminės paminėti skaudaus Kengyro sukilimo jubiliejaus, pasimelsti už žuvusius įvairiuose Sibiro lageriuose, tremtyje, Lietuvos miškuose. Šv. Mišias aukojo mons. A. Svarinskas, buvęs Kengyro lagerio kalinys kun. Juozas Poderis ir Šančių parapijos klebonas kun. Jonas Babonas.
Sutuoktiniai visur suspėdavo. Lankėsi politinių kalinių bendrijoje, dalyvaudavo tautinių, katalikiškų švenčių minėjimuose, kovos draugų ir nusipelniusių Lietuvai žmonių pagerbimuose, Sąjūdžio renginiuose.
Sakoma, nors gimtųjų namų nelieka, bet mintyse vis norisi „paklibinti“ seną rankeną. O. Staugaitienė brangina prisiminimus apie gimtąjį Tupikų kaimą, jo gyventojus. 1994 m. spalio 1 d. vysk. J. Žemaitis pašventino 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui vyskupui Justinui Staugaičiui paminklą, pastatytą jo gimtinėje dukterėčios Reginos Staugaitytės-Sapetkienės iniciatyva, talkinant giminaičiams ir bičiuliams.
2009 m. rugpjūčio 2 d. kun. Algimantas Keina pašventino paminklinį akmenį ir stogastulpį, kur stovėjo O. Staugaitienės gimtieji namai. Bendrapavardžiai kaimynai turėjo susisiekiančias pievas ir tarsi riboženklį – bendrą tvenkinį, kur abiejų sodybų dukros surengė pirmąsias plaukimo „varžybas“.
Šalia paminklinio akmens, kuriame buvo iškalti visų šeimos narių vardai, ir koplytstulpio (drožėjas – Algimantas Sakalauskas) pasodintos keturios liepos, skirtos Staugaičių dukroms, eglė – mamai Juzei, ąžuolas – tėvui Jonui. Medelius pasodino vaikai ir vaikaičiai. Kristinos vaikai Regina ir Remis ant jų mamai skirtos liepos šaknų užbėrė žemės, atvežtos iš Estijos. O iš čia paėmė lietuviškos žemės žiupsnelį parvežti ant mamos kapo. Prie paminklinio akmens O. Staugaitienė užkasė medžio anglies gabalėlį, paimtą iš sudeginto gimtojo namo griuvėsių lankantis tėviškėje. Kun. A. Keina pasidžiaugė puoselėjamomis giminės tradicijomis, linkėjo tautinio atsparumo palaikant religinius ir tautinius papročius.
„Kaunas – tam tikras mano ir žmonos gyvenimo tarpsnis, kur sušvito mūsų vilties laisvės pašvaistė, užaugo dukra, anūkai. Gražiškiai – šaknys, protėvių žemė, į kurią sugrįš mūsų kūnai“, – dažnai sakydavo Albinas Staugaitis. Gražiškiai – Albino gimtinė, kurioje gimė, brendo, kovojo dėl jos laisvės, kentėjo Sibiro lagerius ir, kiek jėgos leido, visada sugrįždavo su šeima. Onutei šis kampelis mielas nuo jaunystės. Čia – jos pirmoji pažintis ir besiskleidžianti meilė Albinui. Besimokydama Barzduose, ji gyveno gretimame Žardelių kaime pas Svotelius, meldėsi Gražiškių koplytėlėje, dalyvavo jaunimo susibūrimuose. Onutės ir Albino jausmas stiprėjo. Meilė, abipusis supratimas sujungė juos amžiams.
Albino išėjimas Amžinybėn paliko didelį sielvartą Onutės širdyje. Kartu išgyventa 60 metų. Tai – prasmingas laikas jų gyvenime, tautos istorijoje. Tai – žmonės, kurie išryškino sistemą vertybių, iš kurių viena svarbiausių – žmogaus pareiga savo šeimai, tautai, valstybei.
„XXI amžius“, 2016 09 09, nr. 33
