Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė
Turbūt visi, skaitydami stebuklines pasakas, slapta troškome perimti nors kruopelę jų herojų drąsos, didvyriškumo ir laimės. O gal net regėjome save jų kailyje? Kokią vietą stebuklinių pasakų herojaus gyvenime užima šeima?
Apie stebuklinių pasakų herojus, moralės kodeksus ir nelauktus išbandymus kalbamės su Gražina Kazlauskiene – humanitarinių mokslų daktare, profesore, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros studijų ir etnologijos katedros dėstytoja.
Kas būdinga stebuklinių pasakų herojams?
Herojaus vaidmenį atliekantys pasakų veikėjai turi pranokti kitus. Kuo jie išsiskiria? Dalis herojų yra ypatingos – karališkos – kilmės. Kiek pasakose karalių, karalienių ir karalaičių! Kartkartėmis herojus lydi nepaprasta gimimo istorija: Nykščiukas atsiranda iš motinos nukirsto piršto, o Meškaausį pagimdo meškino pagrobta ir jo žmona tapusi moteris. Neretai akcentuojamas herojaus gimimo eiliškumas šeimoje. Europinėse pasakose domimasi trečiojo brolio, trečiosios sesers gyvenimu. Mitinėje sąmonėje šis skaičius yra susijęs su lemtimi, tad trečiajam vaikui nulemtas ypatingas likimas.
Vis dėlto išvardinti dalykai tik signalizuoja apie veikėjo reikšmingumą, o išskirtinumą reikia įrodyti poelgiais. Herojus turi atlikti tokias užduotis, kokių nepajėgia kiti: nukauti karalaites pagrobusį slibiną, pargabenti sergančiam tėvui sveikatą grąžinančių obuolių, surasti dingusius brolius ar vyrą.
Įprasta teigti, kad stebuklinių pasakų herojus – idealus, tačiau ar visada jis elgiasi humaniškai, moraliai?
Pasakos herojus gali būti vaizduojamas jautrus, pasirengęs padėti: jauniausias brolis savuoju duonos kriaukšleliu pasidalija su elgeta, karalaitis į vandenį įmeta ant kranto dūstantį lydį, o brolio vaduoti skubanti sesuo pasitarnauja jos pagalbos prašantiems lieptui, krosniai, obeliai, karvutei… Kita vertus, herojaus elgesys gali gluminti, atrodyti nepriimtinas, netgi žiaurus. Kaip pasakos herojus gauna auksaplunksnę paukštę ir auksakartį žirgą? Ogi pavagia! Jėga pagrobia ir auksaplaukę gražuolę. Maža to, slapta išgirdęs vyrus kalbantis apie jų turimus nepaprastus daiktus (žirgą, kardą ar kepurę), nemačiom nukerta jiems galvas ir viską pasisavina. Už tai pasaka jo nesmerkia.
Taigi geram herojui atleidžiamas net netinkamas elgesys?
Kadangi stebuklinės pasakos mus pasiekė iš įvairių laikų, jose aptinkame du skirtingus moralės kodeksus. Vienuose kūriniuose susiduriame su vieninga universalia morale, kai tų pačių dorovės taisyklių būtina paisyti visada, kituose – su archajiškuoju, mitiniam mąstymui būdingu supratimu, jog dorovės normų privalu laikytis tik su savaisiais…
Kokių idealų siekia stebuklinės pasakos herojus?
Pačia plačiausia prasme, siekia to, ko ir mes, – laimės. Daugybė pasakų baigiasi formule „ir laimingai gyveno“. O ko reikia laimingam gyvenimui? Tai atskleidžia herojaus veiklos tikslai. Folkloristė Bronislava Kerbelytė išskyrė tokius: 1) išsilaisvinti nuo svetimųjų, 2) gauti ypatingų objektų, 3) išsikvoti aukštą statusą, 4) rasti idealų vyrą ar žmoną, 5) susirasti dingusius artimuosius. Esminiai tikslai, kaip matome, susiję su šeima – tai siekis ją sukurti ar pastangos išsaugoti. Šeima stebuklinėse pasakose – pati didžiausia vertybė.
Visų pirma pasakos veikėjai suvokiami kaip šeimos (ar giminės) nariai. Prisiminkime, kaip jie įvardijami: tėvas, motina, sūnus, duktė, brolis, sesuo, vyras, žmona. Žinoma, kartais pavadinami ir kitaip (pavyzdžiui, karalaitis ar karalaitė), bet vis tiek atlieka šeimos nario rolę, o dažnai ir kelias: karalaitis – sūnaus ir besiperšančio jaunikio, karalaitė – dukters ir žmonos ar pan.
Kaip pradedama pasaka? Ogi šeiminės padėties nusakymu: „Buvo karalius, turėjo tris dukteris ir sūnų“ ar „Kitąkart gyveno seni žmonės, vyras su žmona. Gyveno lūšnelėj, turėjo vieną sūnų“. Vystantis pasakos veiksmui, herojaus gyvenimo kelias išveda jį iš šeimos rėmais apribotos erdvės į svetimą. Ten, patyręs daug išbandymų, įrodo esąs pranašesnis už kitus. Paskutinis kelionės taškas – ir vėl šeima: vienos pasakos baigiasi vestuvėmis, kitos – išskirtų sutuoktinių susitikimu, trečios – prapuolusių vaikų grįžimu pas tėvus. Net didžiausias apdovanojimas – karališkasis statusas – paprastai suteikiamas vedant ar ištekant, o žmogaus vertinimas priklauso ir nuo to, kaip jis atlieka šeimos nario pareigas.
Kas kelia grėsmę šeimos vienovei ir harmonijai?
Stebuklinėse pasakose susiduriame su keliais šeimos modeliais. Dažniausiai tai šeima, kurios branduolį sudaro vyras ir žmona. Šeimos vienovė iš esmės priklauso nuo pačių šeimos narių elgsenos.
Išdavyste ar neištikimybe dažniausiai kaltinamos žmonos. Prisiminkime karalaitę, kuri tėvo valia buvo ištekinta už vedybines užduotis atlikusio žemos kilmės jaunikio. Būtent kilmė yra karalaitės nepasitenkinimo ir neištikimybės priežastis: moteris pavagia sutuoktino maginę priemonę (tarkim, stebuklingą žiedą) ir tada atsikrato vyro, palikdama jį tolimoje svetimoje žemėje. Neištikima yra ir mergelė-gulbė, prievarta, t. y. sudeginus jos pasidėtas gulbės plunksnas, tapusi karaliaus žmona. Ji išskrenda, kai jos giminaičiai (kartais minimas ir buvęs jos bernelis-gulbinas) sumeta jai plunksnų, tačiau naktimis grįžta į karaliaus dvarą pamaitinti ten likusio kūdikio. Taip parodoma moters drama.
Vyras žmoną išduoda dėl kitokių priežasčių. Iš esmės – netyčia sulaužęs draudimą. Pavyzdžiui, jam buvo prisakyta lankantis tėvų namuose nieko nebučiuoti, bet jis taip pasielgia, iš karto užmiršta paliktą žmoną ir po kurio laiko ruošiasi vesti kitą. Beje, sutuoktinio draudimus pasakose pažeidžia tiek vyrai, tiek žmonos. Ne visada pažeidimai baigiasi neištikimybe, tačiau beveik visada – nelauktu išsiskyrimu.
Kitoje interviu su prof. Gražina Kazlauskiene dalyje kalbėsime apie šeimos susitikimą po užgriuvusių negandų, artimųjų įtaką ir paklusnumą sutuoktinių paliepimams.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.