prof. dr. Birutė Obelenienė
Santuokos ir šeimos studijų centras, VDU
Seime įregistravus Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, spaudoje, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo polemika. Vieni tai įvardijo kaip rinkiminį šou, kitiems tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Ir visgi, kodėl būtina stiprinti santuoką ir šeimą?
Šiame straipsnių cikle nėra pateikta vienareikšmio atsakymo, kodėl reikėtų rūpintis santuoka ir šeima. Tai greičiau apmąstymai, pagrįsti moksliniais tyrimais ir keliantys dar daugiau klausimų nei pateikiama atsakymų.
Dar visai neseniai, 2005 m. gegužės mėn., kai Vytauto Didžiojo universiteto Senate buvo balsuojama dėl Santuokos ir šeimos studijų centro steigimo, didžioji dalis senatorių su nuostaba klausė, „Kodėl centrui renkatės tokį dvigubą pavadinimą, juk santuoka ir šeima yra tapatus darinys“. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir šalies Konstitucijos kūrėjai 1992 m., kuriems, pasak prof. E. Jarašiūno, santuoka grindžiama šeima buvo laikoma tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo ir nereikėjo vieniems kitų įtikinėti kokia teisinė realybė bus kuriama. Prabėgus daugiau nei 20 metų, tenka sugaišti begales laiko ir išeikvoti daugybę pastangų moksliniams tyrimams siekiant apginti ir santuoką, ir šeimą. Ir pirmiausia, žinoma, santuoką, nes kaip tik iš jos ir yra kildinama šeima.
Teisine prasme, santuoka yra viešoji sutartis, viešas įsipareigojimas, kuris sukuria šeimą, kaip visuotinai pripažįstamą instituciją ir valstybės pagrindą. Šiandien viešose diskusijose kaip tik prieš teisinę santuokos sampratą, kaip formalųjį jos pavidalą, yra pateikiama daugiausia kontrargumentų, o pati giliausioji santuokos esmė daugeliui pasilieka už suvokimo ribų. Santuoka yra daugiau nei privatus, valstybinės ar religinės konfesijos sąlygotas vyro ir moters pasižadėjimas vienas kitam. Ji yra žymiai universalesnė ir labiau priimtina, nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka kaip pirmapradė institucija atsirado anksčiau nei susikūrė valstybės ir teisinės sistemos, kurios santuoką tik pripažino, bet jos nekūrė. Santuoka nebūtinai turi būti suprantama tik Santuokos sakramento rėmuose, nes krikščionybė egzistuoja šiek tiek daugiau nei 2000 metų, kai tuo tarpu santuoka egzistuoja žymiai seniau, galima sakyti, nuo žmonijos atsiradimo ir organizuotų jos gyvenimo formų susikūrimo laikų.
Šiandieniniai santuokos sudarymo motyvai
Istorikai teigia, jog meilė, kaip pagrindinis motyvas santuokai, yra labai jaunas santuokos institucijos istorijoje. Jam mažiau nei vidutiniškas žmogaus amžius. Meilė buvo greičiau pasekmė gyvenant kartu santuokoje nei jos sudarymo priežastis. Ir niekada žmonijos istorijoje santuokos institucija nebuvo tokia trapi kaip šiandien. Pasak prof. A. Maslauskaitės, socialinės istorijos tyrimai patvirtina, kad šeima iki XIX a. pab. – XX a. pr., o Lietuvoje ir iki XX a. antros pusės pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė. Tai, jog meilė, o ne politiniai, ekonominiai, teisiniai, prokreaciniai, ūkiniai ar kiti motyvai tapo viena iš svarbiausių priežasčių santuokai sudaryti, pakeitė pačią šeimos istituciją. Vienas žymiausių sociologų A. Giddens santuokos ir šeimos transformaciją aiškina sekso atsiejimu nuo santuokos ir prokreacijos, tuo, jog vaikai greičiau yra pasirinkimas ir šeimos prabanga nei ekonominė būtinybė, ir tuo, jog santuoka kaip ekonominis kontraktas buvo išstumta santuokos, kurios pagrindą sudaro tarpasmeniniai emociniai ryšiai. Emocinių poreikių, t.y. nestabilių veiksnių, perkėlimas į šeimos sukūrimo ir gyvavimo pamatus, pačią šeimą daro nestabilia. Vadinasi, galima kelti dvi pagrindines prielaidas, paaiškinančias santuokos netvarumo ir šeimos institucijos irimo priežastis: 1) meilė kaip pagrindinis šiandieninis motyvas santuokai yra netinkamas, 2) netinkama pati besituokiančiųjų meilės samprata.
Poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų, kuriuose dažniausiai pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas mažai ar iš viso neturėjo reikšmės, link asmeninio apsisprendimo yra daugiau nei pozityvus šeimos institucijos istorijoje. Todėl pirmąją prielaidą tenka atmesti. Verta pasigilinti, galbūt besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti. Kadangi šiandien masinė kultūra persmelkta išimtinai „kūniškosios meilės“ pavyzdžiais, moters kaip seksualinio objekto vaizdavimo tradicija, sekso, kaip būtino elemento asmens savivokai ir lytiniam tapatumui, galima numanyti, jog ir besituokiantys gali būti paveikti šiuo požiūriu.
Sociologai teigia, jog šiandien paplitusi romantinės meilės samprata, kurioje jausmai ir seksualiniai pojūčiai yra nepamainoma meilės raiška. VDU mokslų daktaro Ž. Kulpio atliktame tyrime, kuriame siekta išsiaiškinti sužadėtinių, besirengiančių Santuokos sakramento šventimui, požiūrį į meilę visose Lietuvos vyskupijose, nustatyta, jog didžioji dalis respondentų meilę tapatina su jausmais ir aistra. Taip pat, daugumos šiame tyrime dalyvavusių sužadėtinių nuomone, santuoką galima nutraukti, jei meilė baigėsi. Romantinė meilė arba įsimylėjimas yra meilės pradinis etapas ir vienas stipriausių potyrių bei emocinių žmogaus išgyvenimų, tačiau, savaime suprantama, jog ši meilės stadija, jei nepaliks savo „vaikiškų marškinėlių“ ir neperaugs į brandesnę, tikrai užges. Užsienio mokslininkų atliktuose tyrimuose teigiama, jog romantinės meilės įvaizdis demonstruojamas netgi romantinėse komedijose kenkia asmenų meilės sampratai.
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar „vaikystės“ stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla.
Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai). Bendriausia prasme mylėti – tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas.
Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi „atdaromis durimis“, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi „meilės žaliava“, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės „šaltinio“ pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę? Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?
Kohabitacija yra vienas pagrindinių veiksnių tiek santuokų mažėjimui, tiek jų netvarumui. Binstock G., Thornton A., apskaičiavo, jog kohabituojantys asmenys, lyginant su susituokusiais, yra linkę 4,62 karto dažniau nutraukti ryšius. Apskaičiuota, jog laiko trukmės atžvilgiu tarp gyvenimo nesusituokus iki santuokos ir gyvenimo santuokoje iki jos iširimo yra tiesioginė priklausomybė: kuo ilgiau gyvenama kartu iki santuokos, tuo trumpiau bus gyvenama santuokoje. Nors, rodos, ne visiems dar savaime suprantama, kad tokios išvados padarytos apibendrinant tendencijas populiacijos mastu, bet ne vienos poros patirtimi. Ir jei jie nesutampa, tai tik parodo du dalykus: 1) kad asmeninė patirtis yra ne taisyklė, bet išimtis iš taisyklės, 2) taisyklės ir etinės normos neišvedamos iš pavienių faktų.