Tradicinių lietuvių vaikų gąsdinimų užrašymai siekia XIX a. II pusę. Be to, net vėlesnė medžiaga, fiksuota XX a., puikiai atspindi XIX a. realijas. Vaikų gąsdinimai anuomet buvo kasdienė praktika ir niekas nesvarstė apie ilgalaikes jų pasekmes ar galimą žalą. Kita vertus, juose puikiai juntama lietuvių pasaulėvoka ir auklėjimo principai.
Apie tradicinius lietuvių vaikų gąsdinimus ir šiuolaikines jų atmainas – pokalbis su Vilniaus universiteto etnologijos krypties doktorante Vita Džekčioriūte-Medeišiene, rengiančia disertaciją tema Vaikų mitinės baimės lietuvių kultūroje (vadovas dr. Dainius Razauskas).
Nors kiek pakitusios formos, vaikų gąsdinimai aktualūs ir XIX, ir XXI a. Koks tokių gąsdinimų tikslas?
Vaikų gąsdinimai – tai trumpi įspėjamieji pasakymai. Visų pirma, jais, pasitelkiant baimę, siekiama suaugusiems priimtino vaikų elgesio. Kita vertus, tradicinėje kultūroje mažieji taip būdavo supažindinami su juos supančia aplinka, įspėjami apie (realiai ar ne) egzistuojančias grėsmes, formuojamas jų praktinis pasaulėvaizdis. Be to, tradiciniais vaikų gąsdinimais buvo ugdoma ir mitinė mažųjų pasaulėjauta. Suaugusieji arba jau kiek paūgėję vaikai, neretai prižiūrėdavę mažuosius, gąsdindami atsižvelgdavo į mažylių amžių, socialinę raidą, įvairias aplinkybes. Pavyzdžiui, gąsdindavo, kad kūdikiai tinkamai maitintųsi ir išsimiegotų, o kiek ūgtelėjusius, jau išbėgančius pažaisti į kiemą, baugindavo įvairiomis būtybėmis, gyvenančiomis šulinyje. Kai veiklos vieta dar labiau prasiplėsdavo, gąsdindavo pavojingais gyvūnais ar vandens telkiniuose tykančiomis paslaptingomis būtybėmis. Javų laukus nuo vaikų saugodavo ir atbaidydavo rugių bobos ar palaidais plaukais lakstančios rusalkos. O štai bene dažniausiai vaikų gąsdinimuose minimas baubas būdingas namų erdvei: šis padaras gyvenęs palėpėje, palįsdavęs po lova ar tūnodavęs pasislėpęs kokiame tamsiame kamputyje.
Kokios mitinės būtybės tradiciniuose lietuvių vaikų gąsdinimuose minimos dažniausiai?
Tam, kad vaikai neitų į javų lauką, gąsdindavo raganomis, kurios buvo vienos iš javų dvasios personifikacijų. Vis dėlto tai nebuvo dažna vaikų gąsdinimų būtybė. Raganos ypač išpopuliarėjo XX a. antrojoje pusėje. Manau, kad prie to prisidėjo filmai ir animaciniai filmukai.
Kaip sakiau, viena iš dažniausiai tradiciniuose gąsdinimuose minimų mitinių būtybių – baubas, iš pradžių neturėjęs jokio konkretaus fizinio pavidalo. Tik lopšinėse minimos žmogui būdingos detalės: čebatukai ar krepšys, kuriame išsineša vaikus. Kartais lopšinių baubas primena gyvūną: mediniai nagai, geležiniai ragai.
Kiek mažiau mums žinoma mitinė būtybė – maumas. Šis padaras siejamas su šlapiomis ar drėgnomis vietomis, todėl baidydavo vaikus nuo šulinių ar tvenkinių. Baimę keldavo ir kiek geriau šiuolaikiniam žmogui pažįstami velniai ar laumės. Vaikai būdavo gąsdinami ir keistesnėmis mitinėmis būtybėmis: rugiuose tūnodavo raudongerklis, žaliaakis, paplėštakis, vandenyje – šaltanagis, traukutis. Neklaužadas gąsdindavo ir raganos sūnumi minkštalūpiu.
Kuo dar, be mitinių būtybių, gąsdindavo vaikus?
Gąsdindavo ne tik baubais, maumais ir laumėmis, bet ir žmonėmis. Į šį būrį patekdavo čigonai, žydai, elgetos (socialinio paribio atstovai), šiaip nepažįstami žmonės, įvardijami seniais ar diedais. Maža to, net pačių vaikų tėčiai! Juk tėvas, visą dieną dirbantis laukuose ir retai pasirodantis namuose, buvo „svetimasis“, taigi ir nepažinus… Tai gerai atsiskleidžia vaikų tildyme. Viename variante sakoma: Ša, ateina žydas su kaša!, o kitame – Vaikai, ša – ateina tėvas su kaša! Baimę keldavo ir gyvūnai – šunys, vilkai, meškos, varlės. Pastarosios vaikams pateikiamos kaip tikros galiūnės, galinčios vaiką įsitraukti į kūdrą ar kitą vandens telkinį.
Kas būdinga šiuolaikiniams vaikų gąsdinimams?
Šiuolaikiniai gąsdinimai demitologizuoti. Geriausias to pavyzdys – 1986 m. pasirodęs Iljos Bereznicko animacinis filmukas „Baubas“, kuriame švepluojantis baubas atrodo ne tiek baisus, kiek mielas. Atsiranda ir tradiciniams gąsdinimams nebūdingų būtybių, atkeliavusių iš knygų ar kino ekranų: ateiviai, vampyrai, monstrai.
Mitines būtybes keičia ir tam tikrų profesijų atstovai. Populiariausi – policininkai, dažnai minimi mokytojai, gydytojai, medicinos seserys. Šiuolaikiniai gąsdinimai nebe tokie drastiški. Šiandien retai išgirsime, kad nepaklusnius vaikus kas nors sudraskys, suės ar perpjaus pilvus milžinišku peiliu…
Ritualizuotas elgesys. Kaip jis atsispindi vaikų gąsdinimuose?
Esama gąsdinimų, susijusių su kalendorinėmis šventėmis ir joms būdingais apeiginiais veiksmais. Gavėnios metu, kai negalima valgyti tam tikrų produktų, vaikai būdavo gąsdinami gavėnu – būtybe, smaližiams nupjaunančia liežuvį arba perrėžiančia pilvą. Kadangi elgetos buvo ypač gerbiami, jiems per kalendorines šventes atitekdavo nemaža duoklė. Pavyzdžiui, per Žolinę jiems kepdavo duoną, veždavo grūdus. Adutiškio apylinkėse yra užrašyta, kaip mažieji, norintys paragauti vargšams kepamos duonos, močiutės gąsdinti: jeigu suvalgys elgetų duonos, tai naktį ateis ubagas ir nukąs jiems nosį.
Kaip pasikeitė vaikų gąsdinimai?
Mitinis gąsdinimo klodas gerokai pakitęs ir net nunykęs. Šiandien vaikų auklėjimas jau kitoks: verčiau bandoma perspėti, papasakoti apie netinkamo elgesio pasekmes, o ne dirbtinai sukelta baime priversti vaiką priimti tėvų pageidaujamus sprendimus.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė