Rapolas Mackonis – prozininkas, rašytojas, publicistas. Gimė 1900 m. lapkričio 16 d. Paąžuolės kaime. Baigęs Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1924 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą. Nuo 1926 m. dirbo Vilniaus lietuvių laikraščių redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų draugijos narys. 1939 m. Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių, Rapolas Mackonis išleido „Vilniaus balso” pirmąjį numerį. 1943-1945 m. kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Išėjęs pasiliko Lenkijoje. 1956 m. grįžo į Vilnių. Dirbo Dailės muziejuje, daug rašė, ypač atsiminimų. R. Mackonis yra parašęs apysakų apie Vilniaus krašto valstiečių ir inteligentų gyvenimą („Pilkieji didvyriai” 2 d. 1929-1930 m., „Čia mūsų žemė” 1935 m., „Kapinės” 1936 m., „Sunkus kelias” 1937 m.), apybraižų apie Basanavičių, T. Narbutą, atsiminimų. 1994 m. „Unito” leidykla išleido dvi R. Mackonio knygas „Iš kavinės į kavinę” ir „Dvylika vilniečių kunigų”, o 1999 m. – „Senoji vilniečių karta”. Mirė 1982 m. sausio 9 d. Vilniuje.
„Mintis parašyti knygą apie Rapolą Mackonį gimė dirbant prie monografijos apie tarpukario Vilniaus lietuvių literatūrą. Gilindamasi į tą laikotarpį, pamačiau, kiek daug okupuoto Vilniaus lietuvių literatūriniam gyvenimui yra padaręs šis mūsų kultūros žmogus, kiek įdėjęs energijos ir darbo, spaudoje gindamas elementarias lietuvių teises. Žavėjo jo beatodairiška Tėvynės meilė, begalinis darbštumas ir tuo pat metu liūdnai stebino faktas, kas tokio masto kultūros žmonės yra nepelnytai primiršti ar net visai užmirštami”, –Alma Lapinskienė.
